Klausimas

Šiandienëje þmonijos sàmonëje laisvë daþnai iðkyla kaip aukðèiausias gëris apskritai, visoms kitoms gërybëms rikiuojantis þemiau. Teisës srityje meno laisvei, nuomonës reiðkimo laisvei visur teikiama pirmenybë kiekvienos kitokios dorovinës vertybës atþvilgiu. Vertybës, konkuruojanèios su laisve, galinèios versti jà apriboti, atrodo lyg panèiai, „tabu“, tai yra archajiniø draudimø bei baimiø liekanos. Politinei veiklai tenka árodinëti, jog ji skatinanti laisvæ. Religija irgi gali iðlaikyti savo poveiká tik pateikdama save kaip þmogø bei þmonijà iðlaisvinanèià jëgà. Þmogui bei þmogaus orumà atitinkanèiam gyvenimui svarbiø vertybiø skalëje laisvë rodosi kaip tikroji pamatinë vertybë ir pagrindinë þmogaus teisë apskritai. Tuo tarpu á tiesos sàvokà þvelgiame veikiau átariai: prisimename, kiek daug nuomoniø bei sistemø naudojosi tiesos sàvoka, kaip daþnai tikinimai, kad kas nors yra tiesa, tebûdavæ priemonë laisvei slopinti. Prie to dar prisideda gamtamokslio maitinamas skeptiðkumas viskam, ko neámanoma tiksliai paaiðkinti ar patvirtinti, – visa tai galiausiai atrodo subjektyvus vertinimas, negalintis pretenduoti á visuotiná privalomumà. Šiuolaikinë laikysena tiesos atþvilgiu glausèiausiai iðreiðkiama Piloto þodþiais: kas yra tiesa? Kas teigia savo gyvenimu, savo þodþiais bei veikla tarnaujàs tiesai, tas turi tikëtis bûti priskirtas svajotojams ar fanatikams. Juk „vaizdas á anapus mums uþvertas“ – ðie Goethe’s þodþiai ið „Fausto“ tinka visø mûsø jausenai apibûdinti.

Þinoma, perdëm pasitikinèiai besireiðkianèio tiesos patoso akivaizdoje gana pagrásta klausti: kas yra tiesa? Bet lygiai taip pat pagrásta klausti: kas yra laisvë? Kà turime galvoje liaupsindami laisvæ bei statydami jà ant aukðèiausios mûsø vertybiø skalës pakopos? Manau, jog su laisvës troðkimu susijæs turinys apskritai gana taikliai iðdëstytas þodþiais, kuriais savo svajonæ apie laisvæ kartà iðreiðkë Karlas Marxas. Bûsimoji komunistinë visuomenë suteiksianti galimybæ „ðiandien daryti viena, rytoj kita, rytà medþioti, popiet þvejoti, vakare uþsiimti gyvulininkyste, pavalgius kritikuoti kaip nori...“ (1). Nereflektuotoje vidutinëje jausenoje laisvë suvokiama bûtent kaip teisë ir galimybë daryti visa, kas tik norima, ir nedaryti nieko, ko nenorima. Kitaip tariant, laisvë tada reikðtø, kad savi norai yra vienintelë mûsø veiklos norma ir kad valia gali norëti visko bei taip pat turi galimybæ visa, ko norima, ágyvendinti. Èia, þinoma, kyla klausimai: kiek ið tikrøjø laisva yra valia? Kiek ji yra protinga? Ir ar neprotinga valia ið tiesø yra tikrai laisva valia? Ar neprotinga laisvë tikrai yra laisvë? Ar ji tikrai yra gëris? Tad, siekiant iðvengti neprotingumo tironijos, ar laisvës apibrëþimo, pagrásto galëjimu norëti bei galëjimu daryti tai, ko norima, nereikëtø papildyti sàsaja su protu, su þmogaus kaip visumos vientisumu? Ir ar ne per proto ir valios sàveikà ieðkotina ir bendrojo visø þmoniø proto bei laisviø tarpusavio suderinamumo? Akivaizdu, jog, klausiant apie valios protingumà bei jos ryðá su protu, netiesiogiai klausiama ir apie tiesà.

Kelti tokius klausimus mus verèia ne tik abstraktûs filosofiniai svarstymai, bet ir mûsø visiðkai konkreti visuomeninë situacija, kai laisvës troðkimas iðlieka nepalauþtas, bet vis dramatiðkiau kyla abejoniø dël visø ikiðioliniø laisvës sàjûdþiø pavidalø bei visø laisvës sistemø. Neuþmirðkime, kad marksizmas kaip didþiulë politinë XX a. jëga gimë reikðdamas pretenzijà sukurti naujà laisvës bei iðlaisvinto þmogaus pasaulá. Bûtent ðis jo paþadas sukurti naujà pasaulá þinant mokslo laiduotà kelià á laisvæ laimëjo jam daug dràsiausiø mûsø epochos protø; galiausiai jis net ëmësi atrodyti jëga, pagaliau galinèia krikðèioniðkàjá mokymà apie atpirkimà paversti realia iðlaisvinimo praktika, – jëga, galinèia realizuoti Dievo karalystæ kaip autentiðkà þmoniø karalystæ. Realiojo socializmo þlugimas Rytø Europos valstybëse ðiø vilèiø visiðkai nesuþlugdë; vienur kitur jos tyliai tebegyvuoja bei ieðko naujo pavidalo. Politinio ir ekonominio þlugimo nelydëjo tikra dvasinë áveika, todël marksizmo iðkeltas klausimas jokiu bûdu neiðnyko. Vis dëlto tai, kad jo sistema nefunkcionavo taip, kaip þadëta, akivaizdu. To, kad ðis tariamas laisvës sàjûdis greta nacionalsocializmo buvo didþiausia Naujøjø laikø istorijoje vergovës sistema, rimtai neigti nebegali niekas: þmogaus ir pasaulio ciniðko griovimo mastai, tiesa, daþnai tarsi gëdijantis nutylimi, taèiau ginèyti to nebegali niekas.

Vis dëlto iðryðkëjæs moralinis liberaliosios sistemos politikoje bei ekonomikoje pranaðumas entuziazmo nekelia. Per daug yra tø, kurie ðios laisvës vaisiais nesinaudoja, maþa to, apskritai praranda bet kokià laisvæ: masiniu reiðkiniu vël tampa nedarbas; nereikalingumo jausmas þmones kamuoja ne maþiau nei materialinis skurdas. Plinta begëdiðkas iðnaudojimas; organizuotas nusikalstamumas naudojasi laisvojo pasaulio galimybëmis, o visa tai lydi beprasmybës ðeðëlis. Lenkø filosofas Andrzejus Szczypiorskis 1995 m. Zalcburgo Akademinëje savaitëje negailestingai nusakë sienai sugriuvus iðkilusià laisvës dilemà. Verta jo pasiklausyti ilgëliau:

„Neabejotina, kad kapitalizmas padarë didelæ paþangà. Taip pat neabejotina, kad jis nepatenkino lûkesèiø. Kapitalizme nuolatos girdëti milþiniðkø masiø, kuriø troðkimas nebuvo patenkintas, ðauksmas... Sovietinës pasaulio ir þmogaus koncepcijos þlugimas politinëje bei socialinëje praktikoje ið vergystës iðlaisvino milijonus þmoniø. Taèiau Europos màstymo pavelde, pastarøjø dviejø ðimtø metø tradicijos ðviesoje, antikomunistinë revoliucija reiðkia ir Apðvietos iliuzijø pabaigà, taigi intelektinës koncepcijos, rëmusios ankstyvosios Europos plëtojimàsi, sugriovimà... Prasidëjo keista, niekam nepaþástama plëtros vienodumo epocha. Staiga pasirodë – galbût pirmàkart istorijoje, – kad tëra vienas vienintelis ateities kûrimo receptas, vienas vienintelis kelias, vienas vienintelis modelis ir vienas vienintelis bûdas. Þmonës liovësi tikëjæ vykstanèiø pervartø prasme. Jie taip pat prarado viltá, kad pasaulá apskritai ámanoma pakeisti ir kad já keisti verta... Taèiau ðiandienis alternatyvos stygius leidþia þmonëms kelti visiðkai naujus klausimus. Pirmasis klausimas: galbût Vakarai buvo neteisûs? Antrasis klausimas: jei Vakarai buvo neteisûs, tai kas tada buvo teisus? Kadangi Europoje niekas neabejoja, kad komunizmas buvo neteisus, kyla treèiasis klausimas: galbût iðvis nëra to, kas teisinga? Bet jei taip, tai visas Apðvietos màstymo paveldas bevertis... Galbût atitarnavusi Apðvietos garo maðina po du ðimtus metø trukusio naudingo, nesutrinkamo darbo mûsø akyse ir ne be mûsø ásikiðimo sustojo, ir garas eina tik á orà. Jei taip yra ið tikrøjø, tai perspektyvos niûrios“ (2).

Kad ir kiek daug bûtø galima pateikti prieðprieðiniø klausimø, Szczypiorskio pagrindiniø klausimø realumas bei logiðkumas neginèytini; taèiau kartu diagnozë tokia slegianti, kad ja negalima tenkintis. Ar ið tikrøjø niekas nebuvo teisus? Ar ið tiesø nëra to, kas teisinga? Ar Europos Apðvietos pagrindai, kuriais remiasi mûsø laisvës kelias, tikrai klaidingi ar bent ne be trûkumø? Klausimas „Kas yra laisvë?“ galiausiai ne maþiau sudëtingas negu klausimas „Kas yra tiesa?“. Apðvietos dilema, á kurià nenuneigiamai esame patekæ, verèia mus ið naujo kelti abu klausimus ir ið naujo ieðkoti jø sàryðio. Norëdami þengti þingsná á prieká, turime ið naujo apmàstyti Naujøjø laikø laisvës kelio iðeities taðkà; kad pakoreguotume kursà – o tai akivaizdþiai bûtina, idant, niaukiantis perspektyvoms, vël iðryðkëtø keliai, – turime gráþti á iðeities taðkus bei pradëti nuo tenai. Trokðdamas paskatinti naujiems apmàstymams, èia, þinoma, tegaliu pamëginti pateikti keletà svarbesniø momentø, nuþyminèiø Naujøjø laikø kelio didybæ ir pavojus.

Naujøjø laikø laisvës istorijos ir laisvës sàvokos problematika

Neabejotina: epocha, kurià vadiname Naujaisiais laikais, nuo pat pradþiø paþenklinta laisvës temos. Prasidëjæs verþimasis naujø laisviø link apskritai yra vienintelis tokià periodizacijà pateisinantis pagrindas. Galingais akordais ði tema iðkart suskamba Liuterio kovos raðinyje „Apie krikðèionio laisvæ“ (3). Tai buvo laisvës ðûksnis, privertæs þmones suklusti, davæs pradþià tikrai lavinai ir ið vieno vienuolio raðtø leidæs gimti masiniam sàjûdþiui, ið pagrindø pakeitusiam Viduramþiø pasaulio veidà. Galvoje turëta sàþinës laisvë baþnytinës valdþios atþvilgiu, taigi giliausia þmogaus laisvë apskritai. Þmogø iðgelbëja ne bendruomeninës santvarkos, bet jo visiðkai asmeniðkas tikëjimas á Kristø. Tai, kad visa Viduramþiø Baþnyèios tvarkos sistema tapo galiausiai nebesvarbi, iðgyventa kaip milþiniðkas postûmis iðlaisvinimo link. Tvarka, turëjusi palaikyti bei gelbëti, ëmë atrodyti naðta; ji nebesaisto, tai yra nebeturi atperkamosios reikðmës. Atpirkimas yra iðlaisvinimas, iðlaisvinimas ið antindividualios tvarkos. Net jei ir negalima kalbëti apie Reformacijos individualizmà, vis dëlto nauja individo reikðmë ir santykio tarp individo sàþinës ir valdþios slinktis yra jos iðskirtinis bruoþas. Šis iðsilaisvinimo sàjûdis, tiesa, neperþengë religijos srities ribø. Visada, kai jis tapdavo politine programa, kaip antai valstieèiø karuose bei krikðtytojø sàjûdyje, Liuteris jam energingai prieðindavosi. Politikos srityje, ákûrus valstybës ir þemiø Baþnyèias, pasaulietinës valdþios galia netgi padidëjo ir sugrieþtëjo. Anglosaksø erdvëje ið ðio naujo religinës ir politinës valdþios lydinio iðsiverþia laisvosios Baþnyèios, taip tapdamos naujo istorinio statinio, aiðkø pavidalà ágyjanèio antrajame Naujøjø laikø tarpsnyje – Apðvietos epochoje, pirmtakëmis.

Visai Apðvietai bûdingas verþimasis á emancipacijà, pirmiausia Kanto ðûkio: „Sapere aude – iðdrásk pats naudotis savo protu“ prasme. Galvoje turimas individualaus proto iðtrûkimas ið autoriteto saitø, kurie visi kritiðkai patikrintini. Galioti turi tik tai, kas suprantama protui. Ši filosofinë programa ið esmës taip pat yra politinë programa: valdyti turi tik protas; neturi bûti jokios kitos valdþios, iðskyrus proto. Galioja tik tai, kas suprantama; kas nëra protinga, tai yra suprantama, tas ápareigoti negali. Taèiau ði pagrindinë Apðvietos kryptis reiðkiasi skirtingomis, net prieðingomis socialinëmis filosofijomis bei politinëmis programomis. Mano manymu, skirti bûtø galima dvi dideles sroves: daugiau á prigimtinæ teisæ orientuotà anglosaksiðkà pakraipà, linkstanèià á konstitucinæ demokratijà kaip vienintelæ realistiðkà laisvës sistemà, ir jai prieðingà radikalià Rousseau pozicijà, galiausiai krypstanèià á visiðkà bevaldystæ. Prigimtine teise besiremiantis màstymas kritikuoja pozityviàjà teisæ, konkreèias valdymo formas, pasitelkdamas þmogiðkosios bûties vidiniø teisiø, ankstesniø uþ visas ástatymines santvarkas bei esanèiø jø matas bei pagrindas, kriterijø. „Þmogus sukurtas laisvas, yra laisvas, net jei ir bûtø gimæs su grandinëmis“, – ðia prasme sakë Friedrichas Schilleris. Tai ne þodþiai, kuriais metafizinëmis mintimis guodþiami vergai, tai kovos ðûkis, veiklos maksima. Teisinë tvarka, sukurianti vergijà, neteisinga. Nuo pat sukûrimo þmogus turi teises; kad bûtø teisingumas, jis turi galëti jomis naudotis. Laisvë þmogui nesuteikiama ið iðorës. Jis turi tà teisæ todël, kad yra sukurtas laisvas. Ið tokio màstymo iðsirutuliojo þmogaus teisiø kaip ðiuolaikinio laisvës sàjûdþio magna charta idëja. Kalbant èia apie prigimtá, galvoje neturima tiesiog biologiniø procesø sistema. Veikiau sakoma, kad teisës glûdi þmogaus prigimtyje iki visø tvarkos dariniø. Taip suprantama þmogaus teisiø idëja ið pradþiø yra revoliucinë idëja: ji atmeta valstybës absoliutizmà, pozityviosios ástatymø leidybos savivalæ. Taèiau kartu ji yra metafizinë idëja: etinë ir teisinë pretenzija glûdi paèioje bûtyje. Pastaroji nëra akla materialybë, kurià bûtø galima formuoti vadovaujantis vien tikslingumu. Prigimtyje slypi dvasia, slypi etosas bei orumas ir todël mûsø teisëta pretenzija á laisvæ ir kartu tos laisvës matas. Èia susiduriame su stoicizmo ið esmës ákvëpta ir, vadovaujantis kûrinijos teologija, perkeista prigimties sàvoka: pagonys paþásta ástatymà „ið prigimties“ ir taip patys sau yra ástatymas (Rom 2, 14).

Savitas Apðvietos epochos indëlis á ðià màstymo kryptá, matyt, yra tai, kad pretenzija á prigimtinæ teisæ esamø valdymo pavidalø atþvilgiu pirmiausia reiðkiasi kaip individo teisiø reikalavimas ið valstybës ir institucijø. Þmogaus prigimtimi pirmiausia laikoma tai, kad jis turi teises bendruomenës atþvilgiu, teises, kurios gintinos nuo bendruomenës: institucija iðkyla kaip laisvei prieðingas polius; individas iðkyla kaip laisvës subjektas, o kaip laisvës tikslas – visiðka individo emancipacija.

Èia ði srovë susilieèia su antràja, nuo pat pradþiø daug radikalesne pakraipa: Rousseau akimis, visa, kas sukurta valios ir proto, prieðinga prigimèiai, jà gadina ir jai prieðtarauja. Prigimties sàvoka nëra paþenklinta teisës, kuri kaip gamtos ástatymas jau bûtø pirmesnë uþ visas mûsø institucijas, idëjos. Rousseau prigimties sàvoka yra antimetafizinë, prilygintina svajonei apie visiðkà, nieko nevarþomà laisvæ (4). Panaðios mintys nesvetimos ir Nietzsche’i, svaiginantá dionizijiðkàjá pradà prieðprieðinusiam apoloniðkajam ir taip iðreiðkusiam pirmaprades religijø istorijos prieðybes: proto, kuriam atstovauja Apolonas, tvarka gadina laisvà, nevarþomà prigimties svaigulá (5). Klagesas ðá motyvà perëmë kartu su dvasios kaip sielos prieðininkës idëja: dvasia yra ne didþiulë nauja dovana – tik jà turint laisvë apskritai egzistuoja, – bet to, kas pirmapradiðka, jo aistros bei laisvës griovëja (6). Toks karo dvasiai paskelbimas tam tikra prasme Apðvietai yra prieðingas, todël tokiomis kryptimis galëjo remtis Apðvietai prieðiðkas bei „kraujà bei þemæ“ garbinantis nacionalsocializmas. Taèiau pagrindinis Apðvietos motyvas, laisvës reikalavimas, ir èia ne tik juntamas, bet ir iðplëtotas iki radikaliausios formos. Radikaliuose politiniuose XIX ir XX a. sàjûdþiuose tokios tendencijos, nukreiptos prieð demokratiðkai prijaukintà laisvës formà, prasiverþdavo ávairialypiais pavidalais. Prancûzø revoliucija, pradëjusi konstitucinës demokratijos idëja, greitai nusikratë jos panèiø ir leidosi Rousseau bei anarchinës laisvës keliais; bûtent todël ji neiðvengiamai tapo kruvina diktatûra.

1. Marksizmas remiasi tuo, kad laisvë nedali, taigi kaip tokia egzistuoja tik tada, kai yra visø laisvë. Laisvë susijusi su lygybe: kad laisvë egzistuotø, pirma laiduotina visø lygybë. Tai reiðkia, kad, siekiant visiðkos laisvës, laisvës bûtina atsiþadëti. Uþ visø bendrà laisvæ kovojanèiøjø solidarumas turás bûti pirmesnis uþ individualiø laisviø ágyvendinimà. Marxo citata, nuo kurios pradëjome, rodo, jog kelio gale vël laukia nevarþomos individo laisvës idëja, taèiau dabar laisvë pajungtina bendruomeniniam aspektui, lygybei, o individas – bendruomenës teisei.

2. Tai lemia, kad individo laisvë priklauso nuo visumos struktûros ir kad kovojant uþ laisvæ ið pradþiø kovotina ne uþ individo teises, bet uþ kitokià pasaulio struktûrà. Atsakinëdamas á klausimà, kaip ta struktûra turëtø atrodyti ir kaip derëtø jà racionaliai kurti, marksizmas iðsikvëpë. Tai, kad në viena ið sukurtø struktûrø, dël kuriø reikalaujama atsisakyti laisvës, jos ið tikrøjø neágalina, galëjo bûti aiðku ir neregiui. Bet intelektualai savo màstymo dariniø atþvilgiu bûna akli. Todël jie galëjo iðsiþadëti bet kokio realizmo ir toliau kovoti uþ sistemà, kurios paþadai neágyvendinami. Iðsisukinëta bëgant á mitologijos sritá: naujoji struktûra pagimdysianti naujà þmogø – juk ið tiesø tik esant naujiems þmonëms, visiðkai kitokiems þmonëms tai, kas þadëta, galëjo funkcionuoti. Solidarumo reikalavimas ir laisvës nedalumo idëja sudaro moralinæ marksizmo ðerdá, tuo tarpu naujojo þmogaus þadëjimas yra melas, paralyþiuojantis ir moraliná pradà. Dalinës tiesos sujungiamos su melu, ir tada þlunga visa: melas apie laisvæ panaikina ir teisingus elementus. Laisvë be tiesos nëra laisvë.

Štai ðioje vietoje dabar ir stovime. Priartëjome prie lygiai tø paèiø problemø, kurias taip drastiðkai Zalcburge suformulavo Szczypiorskis. Dabar þinome, kas yra melas, – tas pasakytina bent apie ikiðiolines marksizmo reiðkimosi formas. Taèiau dar toli graþu neþinome, kas yra tiesa. Maþa to, vis daugiau baiminamasi, kad galbût tiesos apskritai nëra. Galbût teisës ir to, kas teisinga, iðvis nëra? Galbût turëtume tenkintis minimaliomis laikinomis tvarkomis? Bet galbût kaip tik dël to jos ir nenusiseka, kaip matome daugelyje pasaulio daliø? Skeptiðkumas didëja, jo motyvai stiprëja, taèiau kartu nenyksta ir to, kas besàlygiðka, troðkimas.

Jausmas, kad demokratija dar nëra tikroji laisvës forma, gana visuotinis ir vis labiau plinta. Marksistinës demokratijos kritikos negalima tiesiog nustumti á ðalá: kokiu mastu rinkimai yra laisvi? Kokiu mastu valia manipuliuojama per reklamà, kapitalà, vieðàjà nuomonæ? Argi neatsirado nauja oligarchija, lemianti, kas ðiuolaikiðka ir paþangu, kaip turëtø galvoti apsiðvietæs þmogus? Apie ðios oligarchijos þiaurumà, jos galimybes vieðai pasmerkti þinome pakankamai. Kas stoja jai skersai kelio, tas yra laisvës prieðas, nes juk kliudàs laisvai reikðti nuomonæ. O kà pasakyti apie valios susidarymà demokratinio atstovavimo institucijose? Kas dar patikëtø, kad èia tikrai yra svarbiausia visuotinë gerovë? Kas gali abejoti interesø, kuriø purvinos rankos vis daþniau prasikiða, galia? Ir apskritai: ar daugumos ir maþumos sistema tikrai yra laisvës sistema? Ir ar daugialypës interesø sàjungos tiesiog akyse netampa stipresnës negu tikroji politinë atstovybë, parlamentas? Šiame galiø raizgalyne vis grësmingiau kyla nevaldomumo problema: abipusis troðkimas ágyvendinti savo interesus ima blokuoti visumos laisvæ.

Pasitaiko, þinoma, flirtavimo su autoritariniais sprendimais, bëgimo nuo nesuvaldytos laisvës. Taèiau mûsø laikø dvasiai ði laikysena nëra pagrindinë. Radikali Apðvietos srovë savo poveikio neprarado, jis netgi stiprëja. Bûtent demokratijos apribojimø akivaizdoje vis garsesni visiðkos laisvës reikalaujantys balsai. Kaip ir anksèiau, „ástatymas ir tvarka“ laikomi laisvës prieðybe. Kaip ir anksèiau, institucija, tradicija, valdþia kaip tokia atrodo laisvës prieðingybës. Anarchistinis laisvës troðkimo bruoþas stiprëja, nes bendruomeninës laisvës formos, besiremianèios tvarka, netenkina. Didieji brëkðtanèiø Naujøjø laikø paþadai neiðsipildë, taèiau jø þavesys nesusilpnëjo. Laisvës formos, besiremianèios demokratine tvarka, ðiandien nebeámanoma apginti ðia ar ana ástatymø reforma. Klausimas judina paèius pagrindus. Kalbama apie tai, kas yra þmogus ir kaip jis teisingai gali gyventi kaip individas ir apskritai.

Matome: politinë, filosofinë ir religinë laisvës problema virto neiðardoma visuma; ieðkantis keliø á ateitá prieð akis privalo turëti visumà ir negali tenkintis pavirðutiniðku pragmatizmu. Prieð mëgindamas nuþymëti, mano akimis, atsiverianèias kryptis, dar norëèiau mesti þvilgsná á galbût radikaliausià XX a. laisvës filosofijà, bûtent J.–P. Sartre’o filosofijà, kurioje iðryðkëja visas ðio klausimo rimtumas ir visa jo didybë. Sartre’as þmogaus laisvæ laiko jo prakeikimu. Prieðingai negu gyvûnas, þmogus neturi „prigimties“. Gyvûnas gyvena pagal jam ádiegtus dësnius; jam nereikia galvoti, kà daryti su savo gyvenimu. Tuo tarpu bûtybë „þmogus“ nëra determinuota. Jis yra atviras klausimas. Turiu pats nuspræsti, kaip suvokiu þmogaus bûtá, kà su ja daryti, kaip jà formuoti. Þmogus neturi prigimties, jis tëra laisvë. Jis turi gyventi laikydamasis kaþkurios krypties, taèiau jo gyvenimas galiausiai lieka tuðèias. Tokia beprasmë laisvë yra þmogaus pragaras. Ádomiausia ðioje màstymo pakraipoje tai, kad laisvë radikaliai atskiriama nuo tiesos: nëra në tiesos. Laisvë neturi nei krypties, nei mato (7). Taèiau toks visiðkas tiesos nebuvimas, jokiø doroviniø ir metafiziniø saitø nebuvimas, visiðkai anarchinë laisvë kaip þmogaus esminë paskirtis mëginanèiam ja gyventi atsiskleidþia ne kaip aukðèiausia egzistencijos virðûnë, bet kaip gyvenimo niekybë, kaip absoliuti tuðtuma, kaip prakeikimo apibrëþimas. Ekstrapoliuojant radikalios laisvës sàvokà, gyvai iðgyventà paties Sartre’o, paaiðkëja, kad iðsilaisvinimas ið tiesos grynos laisvës nepagimdo, bet jà panaikina. Anarchinë laisvë, imama radikaliai, neatperka, bet paverèia þmogø nepavykusiu kûriniu, bûtimi be prasmës.

Laisvë ir tiesa

Apie þmogaus laisvës esmæ

Pamëginæ suvokti mûsø problemø kilmæ bei per tai iðvysti jø vidiná pradà, dabar turime paieðkoti atsakymø. Matyt, jau tapo aiðku, kad laisvës istorijos krizë, kurià ðiandien iðgyvename, remiasi nenuskaidrinta ir vienpusiðka laisvës sàvoka. Viena vertus, laisvës sàvoka buvo izoliuota ir dël to iðkreipta: laisvë yra gëris, taèiau ji egzistuoja tik bûdama susijusi su kitomis gërybëmis, su kuriomis kartu ji sudaro neiðardomà vientisà visumà. Kita vertus, laisvës sàvoka buvo susiaurinta ligi individualiø laisvës teisiø ir dël to liko be savo þmogiðkosios tiesos. Tokio laisvës supratimo problemà norëèiau iðryðkinti konkreèiu pavyzdþiu, kartu galinèiu atverti mums kelià á tinkamà laisvës suvokimà. Radikalëjant individualistinei Apðvietos tendencijai, abortas ima atrodyti kaip laisvës teisë: moteris turi galëti disponuoti paèia savimi. Ji turi galëti laisvai apsispræsti, ar leisti vaikui iðvysti pasaulá, ar nuo jo iðsilaisvinti. Ji turi galëti apsispræsti dël savæs, ir niekas kitas – taip mums sakoma – negali jai ið iðorës primesti kokios nors galiausiai ápareigojanèios normos. Kalbama apie teisæ paèiam apsispræsti. Taèiau ar aborto atveju moteris tikrai apsisprendþia tik dël savæs? Argi ji nepriima sprendimo ir dël kito – nenusprendþia, kad neprivalu pripaþinti laisvës kitam, kad ið jo bûtina atimti laisvës erdvæ – gyvenimà, nes tai varþo jos paèios laisvæ? Taigi klaustina: kas gi ið tikrøjø yra ta laisvë, teikianti, be kitø, ir teisæ nuo pat pradþiø panaikinti kito laisvæ?

Nesakykite, kad aborto problema tesanti ypatingas atvejis ir netinkanti visai laisvës problemai aiðkinti. Prieðingai, bûtent ðis pavyzdys iðryðkina pagrindinius þmogaus laisvës kontûrus, jos tipiðkai þmogiðkà esmæ. Juk apie kà gi èia kalbama? Kito þmogaus bûtis taip artimai susijusi su ðio þmogaus, motinos, bûtimi, kad kartais apskritai negali egzistuoti be kûniðko buvimo kartu su motina, be fizinës vienybës su ja – vienybës, kuri vis dëlto jos kitoniðkumo nepanaikina ir neleidþia neigti jos buvimo savimi. Tiesa, toks buvimas savimi radikaliai priklauso nuo buvimo kito dëka, per kità; kita vertus, kito – motinos – bûtis tokio buvimo-kartu ástumiama á buvimà-kitam, prieðtaraujantá jos norëjimui bûti savimi ir todël patiriamam kaip prieðingam savo laisvei. Èia turëtume pridurti, kad net tada, kai vaikas gimsta ir iðorinis buvimo-kito-dëka ir buvimo-kartu pavidalas pakinta, jis iðlieka lygiai toks pat priklausantis, neástengiantis iðsiversti be bûties-kitam. Þinoma, dabar já galima atiduoti á vaikø namus ir patikëti kitai bûèiai-kitam, taèiau antropologinë situacija iðlieka tokia pati, iðlieka buvimas-kito-dëka, reikalaujantis buvimo-kitam, savo laisvës ribotumo prisiëmimas arba, tiksliau, laisvës ágyvendinimas ne konkuruojant, bet vienam kità palaikant. Jei atvertume akis, pamatytume, jog tas pasakytina ne tik apie vaikà – vaikas motinos ásèiose tiktai leidþia labai vaizdþiai suvokti þmogaus egzistencijos esmæ. Ir suaugusysis tegali egzistuoti kartu su kitu ir kito dëka ir niekada neástengia iðsiversti be tos bûties-kitam, kurià kaip tik ir norëtø atmesti. Pasakykime dar tiksliau: þmogus savaime suponuoja kito buvimà-kitam, toká, koks ðiandien iðsirutuliojo paslaugø sistemø tinkle, taèiau pats nenorëtø bûti pavaldus tokiam buvimo-kito-dëka ir buvimo-kitam sàryðiui, norëtø tapti visiðkai nepriklausomas, daryti, kà nori, ir nedaryti, ko nenori. Radikalios laisvës troðkimas, vis daugiau ryðkëjæs Apðvietos kelyje, ypaè Rousseau nurodyta kryptimi, ir ðiandien plaèiai bûdingas visuotinei sàmonei, nepageidauja nieko þinoti nei apie „ið kur“, nei apie „kur link“, nei apie buvimà-kito-dëka, nei apie buvimà-kitam – tenorima bûti visiðkai laisvam. Tai reiðkia: pati reali pamatinë þmogaus egzistencijos situacija laikoma uþ kiekvienà individualø gyvenimà bei kiekvienà veiklà ankstesniu pasikësinimu á laisvæ; trokðtama bûti iðlaisvintam ið savo þmogiðkosios esmës ir tapti „nauju þmogumi“ – naujojoje visuomenëje ðiø „að“ ribojanèiø priklausomybiø ir ðio turëjimo-save-dovanoti nebeturi bûti.

Apskritai uþ Naujøjø laikø radikalios laisvës troðkimo aiðkiai slypi paþadas: bûsite kaip Dievas. Net jei Ernstas Topitschas manë galás konstatuoti, jog ðiandien në vienas protingas þmogus nebenorás bûti panaðus á Dievà ar lygus Dievui, atidþiau paþvelgus tektø teigti prieðinga: aiðkiai neiðreikðtas visø ðiuolaikiniø laisvës sàjûdþiø tikslas yra galiausiai bûti tokiam, kaip Dievas, bûti nuo nieko nepriklausomam, neribojamam jokios svetimos laisvës. Kartà áþiûrëjus ðià paslëptà teologinæ radikalios laisvës troðkimo ðerdá, prieð akis iðkyla ir pamatinë klaida, pasitaikanti net ir ten, kur tokios radikalybës tiesiogiai nepageidaujamos, maþa to, atmetamos. Bûti visiðkai laisvam, nevarþomam kitø laisvës, buvimo-kito-dëka ir buvimo-kitam – uþ visa to slepiasi ne Dievo, bet stabo paveikslas. Tokios radikalizuotos laisvës troðkimo pirmutinë klaida yra tai, kad dieviðkumas ásivaizduojamas kaip grynai egoistinis. Taip màstomas Dievas yra ne Dievas, bet stabas, negana to, paveikslas to, kurá krikðèioniðkoji tradicija pavadintø velniu – Dievo prieðininku, nes jame atsispindi tai, kas ið pagrindø prieðinga tikrajam Dievui: tikrasis Dievas savo prigimtimi yra visiðkai bûtis-kitam (Tëvas), bûtis-kito-dëka (Sûnus) ir bûtis-kartu (Šventoji Dvasia). Tuo tarpu þmogus Dievo paveikslas yra bûtent tuo, kad buvimas-kito-dëka, buvimas-kitam ir buvimas-kartu sudaro pagrindinæ antropologinæ situacijà. Mëginant ið jos iðsilaisvinti, judama ne dieviðkumo, bet nuþmoginimo, tiesos griovimo ir per tai paèios bûties griovimo link. Jakobiniðkasis iðlaisvinimo idëjos variantas (taip ir pavadinkime Naujøjø laikø radikaliàsias sroves) yra maiðtas prieð paèià þmogaus bûtá, maiðtas prieð tiesà ir todël veda þmogø – kaip áþvalgiai áþiûrëjo Sartre’as – á prieðtaravimo sau egzistencijà, kurià mes vadiname pragaru.

Dabar, matyt, tapo aiðku, kad laisvë susijusi su matu, tikrovës matu – tiesa. Laisvë griauti save ar kità yra ne laisvë, bet jos velniðka parodija. Þmogaus laisvë yra padalyta laisvë, laisvë viena kità ribojanèiø bei palaikanèiø laisviø bendrabûvyje: laisvë turi atitikti tai, kas að esu, kas esame mes – kitaip ji panaikina pati save. Štai ir priartëjome prie esminës ðiandien paplitusio pavirðutiniðko laisvës paveikslo pataisos: jei þmogaus laisvë gali egzistuoti tik tvarkingame laisviø bendrabûvyje, tai ðitai reiðkia, kad tvarka – teisë – yra ne laisvës prieðybë, bet jos sàlyga, maþa to, pagrindinis paèios laisvës elementas. Teisë nëra kliûtis laisvei, ji jà steigia. Teisës nebuvimas yra laisvës nebuvimas.

Laisvë ir atsakomybë

Þinoma, dabar iðkart kyla naujas klausimas: kas yra laisvæ atitinkanti teisë? Kokia turi bûti teisë, kad ji bûtø laisvës teisë, nes juk neabejotinai egzistuoja tariamoji teisë, kuri yra vergovës teisë ir todël ne teisë, bet reguliuojama neteisës forma. Savo kritikos neturëtume kreipti á paèià teisæ, priklausanèià laisvës esmei; demaskuoti kaip tokià turime tariamàjà teisæ bei prisidëti prie tikrosios teisës atsiradimo – tos teisës, kuri atitinka tiesà ir todël laisvæ.

Bet kaip jà surasti? Tai – didis klausimas, pagaliau teisingai suformuluotas tikrojo iðlaisvinimo istorijos klausimas. Ir dabar, kaip ir anksèiau, nesileiskime á abstrakèius filosofinius svarstymus, bet pamëginkime priartëti prie atsakymo remdamiesi realiomis istorijos duotybëmis. Pradëjæ nuo nedidelës apþvelgiamos bendruomenës, galëtume tam tikru mastu nustatyti jos galimybes bei ribas, tai, kokia tvarka geriausiai tinka visø sugyvenimui, kad ið jø bendrabûvio rastøsi bendras laisvës pavidalas. Taèiau në viena nedidelë bendruomenë neegzistuoja visiðkai savarankiðkai; ji átraukta ir jos esmë veikiama aukðtesniø tvarkø, kurioms ji priklauso. Nacionaliniø valstybiø epochoje remtasi mintimi, kad svarbiausias vienetas yra sava tauta – kad jos bendrasis gëris esàs ir teisingas bendrosios laisvës kriterijus. XX a. raida parodë, jog tokio poþiûrio neuþtenka. Augustinas ðiuo klausimu yra pasakæs, jog valstybë, besivadovaujanti tik bendraisiais ðios valstybës interesais, o ne paèiu teisingumu, tikruoju teisingumu, struktûriðkai nesiskiria nuo gerai tvarkomos plëðikø gaujos. Juk tada matu laikomas gaujos gëris neatsiþvelgiant á kitø gërá. Metæ þvilgsná atgal á kolonializmo amþiø ir þalà, kurià jis paliko pasaulyje, ðiandien matome, jog prie plëðikø gaujos esmës kaþkaip priartëdavo ir gana tvarkingos bei civilizuotos valstybës, nes tegalvodavo tik apie savo gërá, bet paèiu gëriu nesirëmë. Taip laiduota laisvë ðiek tiek panaði á plëðikø laisvæ. Ieðkant teisingo mato, prieð akis reikia turëti visà þmonijà ir – kaip pamatysime vis aiðkiau – ne tik ðiandienæ, bet ir rytojaus þmonijà.

Todël tikrosios teisës, kurià bûtø galima vadinti autentiðkàja teise ir todël laisvës teise, kriterijus tegali bûti visumos gëris, tai, kas gera savaime. Vadovaudamasis tokia áþvalga, Hansas Jonas atsakomybës sàvokà paskelbë pagrindine etikos sàvoka (8). Tai reiðkia, kad laisvë, norint jà suprasti teisingai, visada apmàstytina kartu su atsakomybe. Taigi iðlaisvinimo istorija visada tegali vykti tik kaip auganèios atsakomybës istorija. Laisvës augimo nebegali sudaryti tiesiog vis didesnis individualiø teisiø iðribojimas – juk tai veda á absurdiðkumà ir kaip tiktai tas individualias teises griauna. Laisvës augimas turi bûti atsakomybës augimas. Tam priskirtinas vis didesniø ásipareigojimø, kylanèiø ið þmonijos bendrabûvio bei atitikimo þmogaus esmei, prisiëmimas. Kai atsakas á þmogaus bûties tiesà yra atsakomybë, tada galime sakyti: nuo autentiðkos iðlaisvinimo istorijos neatsiejamas apsivalymas tiesos atþvilgiu. Autentiðkà laisvës istorijà sudaro individø bei institucijø apvalymas ðia tiesa.

Atsakomybës principas suteikia karkasà, kurá reikia uþpildyti turiniu. Á ðá kontekstà patenka pasiûlymas statydinti pasauliná etosà, kuriam aistringai ásipareigojæs pirmiausia Hansas Küngas. Tikrai prasminga, maþa to, mûsø dabartinëmis aplinkybëmis net bûtina ávairiose religijose bei kultûrose ieðkoti bendrø pagrindiniø etiniø elementø; ðiuo poþiûriu tokios pastangos labai svarbios ir pagirtinos. Kita vertus, akivaizdþios tokio mëginimo ribos, á kurias savo geranoriðkoje, bet kartu ir labai pesimistinëje analizëje, savo pakraipa giminingoje Szczypiorskio skepticizmui, dëmesá atkreipë, pavyzdþiui, Joachimas Festas (9). Juk tokiam ið pasauliniø religijø iðdistiliuotam etiniam minimumui pirmiausia trûksta etosui reikalingo saistomumo, vidinio autoritetingumo. Nepaisant visø pastangø suprasti, jam stinga ir racionalaus akivaizdumo, kuris, autoriø nuomone, matyt, galëtø ir turëtø pakeisti autoritetingumà; taip pat trûksta konkretumo, kuris tik ir daro etosà veiksmingà.

Viena mintis, matyt, irgi glûdinti ðiame mëginime, man atrodo teisinga: protas, jei nenori pasidaryti kurèias, nebylus ir aklas esminiams þmogaus egzistencijos dalykams, turi ásiklausyti á didþiàsias religines tradicijas. Nëra në vienos didelës filosofijos, kuri negyventø ið ásiklausymo á religinæ tradicijà bei jos prisiëmimo. Visada, kai ðis ryðys nutraukiamas, filosofinis màstymas sustabarëja ir virsta vien sàvokø þaismu (10). Tokio ásiklausymo bûtinybæ labai aiðkiai aikðtën iðkelia bûtent atsakomybës tema, tai yra laisvës ðaknijimosi gërio tiesoje, þmogaus ir pasaulio tiesoje klausimas. Mat kad ir koks tinkamas pradas bûtø atsakomybës principas, iðlieka klausimas: kaip suþinoti, kas yra gera visiems ir kas yra gera ne tik ðiandien, bet ir rytoj? Èia tyko dvejopas pavojus: viena vertus, grësmë nuslysti á konsekvencionalizmà, popieþiaus pagrástai kritikuojamà enciklikoje apie moralæ (11). Þmogus tiesiog pervertina savo jëgas manydamas galás pasverti savo elgesio padarinius bei padaryti juos savo laisvës norma. Tada netrukus dabartis imama aukoti dël ateities, bet nestatydinama ir ateitis. Kita vertus, kyla klausimas: kas nustato tai, ko reikalauja mûsø atsakomybë? Kai tiesos neberandama supratingai perimant didþiàsias tikëjimo tradicijas, ji pamainoma sutarimu. Èia vëlgi klaustina: kieno sutarimu? Tada sakoma: sutarimu tø, kurie geba argumentuoti. Kadangi tada neámanoma nepastebëti tokios intelektinës diktatûros elitiðkojo arogantiðkumo, priduriama, jog gebantieji argumentuoti turëtø „advokatiðkai“ uþstoti racionaliam diskursui nepajëgius. Vis tai negali kelti didelio pasitikëjimo. Visi þinome, kokie trapûs yra sutarimai ir kaip greitai partinës grupës tam tikroje intelektinëje aplinkoje gali iðsikovoti pripaþinimà kaip paþangos bei atsakomybës vienintelës teisëtos atstovës. Èia perdëm nesunkiai galima imtis iðvarinëti velnià Belzebubu, perdëm lengvai mûsø namus, iðvarius praeities dvasiniø konsteliacijø demonà, gali uþimti septyni nauji ir dar blogesni demonai.

Mûsø þmogiðkosios bûties tiesa

Klausimo, kaip atsakomybæ ir laisvæ susieti teisingu santykiu, neámanoma iðspræsti tiesiog padariniø skaièiavimu. Turime gráþti prie ankstesnës minties, kad þmogiðkoji laisvë yra laisvë laisviø bendrabûvyje; tik tada ji teisinga, bûtent atitinka realià þmogaus tikrovæ. Tai reiðkia: individo laisvei man nereikia ieðkoti ið iðorës koreguojanèiø elementø; tada laisvë ir atsakomybë, laisvë ir tiesa visada liktø prieðybës, o jos tokios nëra. Nukreiptumas á visumà, á kità glûdi paèioje teisingai paþintoje individo tikrovëje. Turëdami tai galvoje, pasakysime: kiekviename þmoguje glûdi bendra vienatinës þmogiðkosios bûties tiesa, kuri tradicijos vadinta þmogaus „prigimtimi“. Remdamiesi tikëjimu sukûrimu, galime suformuluoti dar aiðkiau: egzistuoja vienatinë Dievo mintis „þmogus“, á kurià atsiliepti yra mûsø uþduotis. Šioje mintyje laisvë ir bendruomeniðkumas, tvarka ir nukreiptumas á ateitá yra viena.

Atsakomybë tada reikðtø: gyventi bûtá kaip atsakà – kaip atsakà á tai, kas ið tiesø esame. Ši vienatinë tiesa apie þmogø, kurioje visø gëris ir laisvë neiðardomai susijæ, Biblijos tradicijoje iðreikðta kaip centrinis elementas Dekaloge, apskritai daugeliu atþvilgiu sutampanèiame su kitø religijø didþiosiomis etinëmis tradicijomis. Dekalogas yra Dievo savæs pristatymas, savæs pavaizdavimas ir kartu þmogiðkosios bûties aiðkinimas, jos tiesos suspindëjimas – tiesos, regimos Dievo esmës veidrodyje, nes teisingai suprasti þmogø galima tiktai remiantis Dievu. Gyventi Dekalogu reiðkia: gyventi savo panaðumu á Dievà, atsiliepti á savo esmës tiesà ir taip daryti gera. Dar kartà kitais þodþiais: gyventi Dekalogu reiðkia gyventi þmogaus dieviðkumu, o tai ir yra laisvë – bûtent mûsø bûties sulydymas su dieviðkàja bûtimi ir ið to kylanti visø dermë su visais (12).

Kad ði iðtara bûtø teisingai suprasta, pridurtina dar viena pastaba. Kiekvienas didis þmogaus þodis perþengia tai, kas tiesiogiai sàmoningai pasakyta, nusidriekdamas á gilesnes gelmes; tame, kad pasakyta, visada glûdi to, kas nepasakyta, perteklius, leidþiantis þodþiams augti laiko tëkmëje. Jei tai pasakytina apie þmogaus kalbà, tai juo labiau tai galioja þodþiui, ateinanèiam ið dieviðkosios gelmës. Dekalogas niekada nesuvokiamas tiesiog kaip gatavas. Vëlesnëse bei besimainanèiose istorinës atsakomybës situacijose jis pasirodo vis ið naujø perspektyvø, vis atsiveria nauji jo reikðmës matmenys. Vyksta ávesdinimas á tiesos visumà, á tiesà, kurios vienu istoriniu akimirksniu net nebûtø ámanoma pakelti (plg. Jn 16, 12 ir t.). Krikðèioniui svarbiausia aiðkinimo instancija, kurioje atsiveria iki tol nematyta gelmë, yra aiðkinimas, vykæs Kristaus þodþiais ir darbais, jo kanèia ir prisikëlimu. Kadangi taip yra, tikëjimo þinios klausymasis yra ne pasyvus kokios nors neþinomos informacijos priëmimas, bet budinantis mûsø mieganèià sàþinæ ir atveriantis tiesos ðviesos mumyse laukianèias supratimo galias. Tad toks supratimas yra kuo aktyviausias procesas, tiesiog ir suteikiantis jëgø racionaliai ieðkoti mûsø atsakomybës matø. Racionalus ieðkojimas ne uþdusinamas, bet, prieðingai, iðlaisvinamas ið bejëgiðko klaidþiojimo neiðtiriamybëje ir parodomas jam kelias. Kai Dekalogas, iðskleistas racionalaus supratimo pastangomis, atsiliepia á vidiná mûsø esmës reikalavimà, jis yra ne laisvës prieðybë, bet jos reali forma. Tada jis yra kiekvienos laisvës teisës pagrindas ir tikrai iðlaisvinanti þmonijos istorijos jëga.

Rezultatø apibendrinimas

„Galbût atitarnavusi Apðvietos garo maðina po du ðimtus metø trukusio naudingo, nesutrinkamo darbo mûsø akyse ir ne be mûsø ásikiðimo sustojo, ir garas beina tik á orà“, – tokia yra pesimistinë Szczypiorskio diagnozë, paskatinusi mus leistis á apmàstymus. Dabar sakyèiau: ði maðina be gedimø niekada neveikë – prisiminkime tik abu pastarojo ðimtmeèio pasaulinius karus ir diktatûras, kurias iðgyvenome. Taèiau kartu pridurèiau: mums jokiu bûdu nereikia visiðkai atsisveikinti su Apðvietos paveldu kaip tokiu, paskelbti já atitarnavusia garo maðina. Mums ið tikrøjø reikia pakoreguoti kursà trimis esminiais punktais, kuriais norëèiau apibendrinti savo svarstymø derliø.

1. Laisvës samprata, kai iðlaisvinimu laikomas tik vis tolesnis normø ardymas ir nuolatinis individualiø laisviø plëtimas iki visiðko iðsilaisvinimo ið bet kurios tvarkos, yra klaidinga. Laisvë, idant nevirstø melu ir savigriova, turi vadovautis tiesa, tai yra tuo, kas mes esame ið tikrøjø, ir ðià mûsø bûtá atitikti. Kadangi þmogus yra buvimo-kito-dëka, buvimo-kartu ir buvimo-kitam paþenklinta bûtybë, þmogaus laisvë gali egzistuoti tik tvarkingame laisviø bendrabûvyje. Todël teisë yra ne laisvës prieðybë, bet jos sàlyga, maþa to, jà paèià steigia. Iðlaisvinimas yra ne laipsniðkas teisës ir normø panaikinimas, bet mûsø paèiø apvalymas, taip pat normø apvalymas, kad jos ágalintø þmogaus vertà laisviø bendrabûvá.

2. Ið mûsø esmës tiesos iðplaukia dar kai kas: ðioje mûsø þmonijos istorijoje niekada nebus absoliuèiai idealios bûklës ir niekada nebus pastatydinta galutinë laisvës tvarka. Þmogus visada yra pakeliui ir visada yra baigtinis. Szczypiorskis socialistinës visuomeninës santvarkos akivaizdaus neteisingumo ir visø liberaliosios santvarkos problemø akivaizdoje suabejojo: galbût apskritai nëra to, kas teisinga? Á tai dabar galime atsakyti: visiðkai idealios dalykø tvarkos, kuri bûtø tobulai teisinga, niekada nebus (13). Kur tokia pretenzija keliama, ten sakoma netiesa. Tikëjimas paþanga nëra visais atþvilgiais klaidingas. Bet klaidingas yra mitas apie bûsimà iðlaisvintàjá pasaulá, kur visa bus kitaip ir visa bus gera. Mes ástengiame pastatydinti tik santykines tvarkas ir jos visada bus tik santykinai teisingos. Taèiau kaip tik ir turime stengtis kuo arèiau priartëti prie to, kas tikrai teisinga. Visa kita, kiekviena istorijos ribø neperþengianti eschatologija, ne iðlaisvina, bet apgauna ir todël pavergia. Todël bûtina demitologizuoti ir mitiná spindesá, suteiktà pertvarkymo ir revoliucijos sàvokoms. Pertvarkymas nëra gëris savaime. Ar tai gera ar bloga, priklauso nuo jo konkretaus turinio bei atramos taðkø. Nuomonë, jog esminë uþduotis galynëjantis dël laisvës yra pasaulio pertvarka, tëra – kartoju – mitas. Istorijoje visada bus pakilimø bei nuosmukiø. Turint galvoje tikrai dorovinæ þmogaus esmæ, ji rutuliojasi ne linijiðkai, bet su pasikartojimais. Mûsø uþduotis yra kaskart savo dabartyje galynëtis dël santykinai geriausios þmoniø bendrabûvio santvarkos, sergëti iðkovotà gërá, nugalëti esamà blogá bei gintis nuo griovimo galiø ásiverþimo.

3. Turime atsisveikinti su absoliuèios proto autonomijos ir jo apsiribojimo savimi svajone. Þmogaus protui reikia atsiremti á didþiàsias religines þmonijos tradicijas. Á kai kurias religines tradicijas jis þvelgs gana kritiðkai. Religijos patologija yra pavojingiausias þmogaus dvasios susirgimas. Jis pasitaiko tarp religijø, bet taip pat egzistuoja ir ten, kur religija apskritai atmetama ir santykinëms gërybëms priskiriamas absoliutus rangas: ateistinës Naujøjø laikø sistemos yra baisiausi nuo savo esmës nutolusios religinës aistros, tai yra gyvybei pavojingo þmogiðkosios dvasios susirgimo, pavyzdþiai. Kur Dievas neigiamas, ten laisvë nestatydinama; prieðingai, ið jos atimamas pagrindas, ir todël ji iðkreipiama (14). Kai visiðkai atsisakoma tauriausiø ir giliausiø religiniø tradicijø, þmogus atsiskiria nuo tiesos, gyvena prieðingai jai ir tampa nelaisvas. Filosofinë etika irgi negali bûti visiðkai autonominë. Ji negali atsisakyti minties apie Dievà, kartu neatsisakydama minties apie bûties tiesà, kuriai bûdingas etinis pobûdis (15). Jei nëra tiesos apie þmogø, tai jis neturi ir laisvës. Tik tiesa padaro mus laisvus.

Nuorodos

(1) K. Marx – F. Engels, Werke, 39 Bände, Berlin 1961–1971), Bd. 3, 33.
(2) Cituojama pagal Aukðtøjø mokyklø savaitëje gautà rankraðtá.
(3) Plg., pvz., E. Lohse, Martin Luther, München 1981, 60, 86.
(4) Plg. D. Wyss, Zur Psychologie und Psychopathologie der Verblendung: J.–J. Rousseau und M. Robespierre, die Begründer des Sozialismus, in: „Jahres- und Tagungsberichte der Görres-Gesellschaft 1992“, 33–45; R. Spaemann, Rousseau – Bürger ohne Vaterland. Von der Polis zur Natur, München 1980.
(5) Plg. P. Köster, Der sterbende Gott. Nietzsches Entwurf übermenschlicher Grösse, Meisenheim 1972; E. Löw, Nietzsche. Sophist und Erzieher, Weinheim 1984.
(6) Plg. Th. Steinbüchel, Die philosophische Grundlegung der christlichen Sittenlehre I/I, Düsseldorf 31947, 118–132.
(7) Plg. J. Pieper, Kreatürlichkeit und menschliche Natur. Anmerkungen zum philosophischen Ansatz von J.-P. Sartre, in: ders., Über die Schwierigkeit, heute zu glauben, München 1974, 304–321.
(8) H. Jonas, Das Prinzip Verantwortung, Frankfurt 1979.
(9) J. Fest, Die schwierige Freiheit, Berlin 1993, 47–81; p. 80 jis taip apibûdina Küngo „pasauliná etosà“: „Juo daugiau iðpleèiami ne be nuolaidø pasiekiami atitikimai, juo erdvesnës ir, vadinasi, bejëgiðkesnës neiðvengiamai tampa ir etinës normos, kol projektas galiausiai baigiasi vien neápareigojanèios dorovës, kuri kaip tiktai yra ne tikslas, bet problema, patvirtinimu“.
(10) Þr. J. Pieper, Schriften zum Philosophiebegriff. Werke in 8 Bänden, Bd. 3, hg. v. B. Wald. Hamburg 1995, 300–323 ir 15–70, ypaè 59 ir t.
(11) Veritatis splendor, 71–83.
(12) Plg. Katalikø Baþnyèios katekizmas, 2052–2082.
(13) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Gaudium et spes, 78: „numquam pax pro semper acquisita est“.
(14) Plg. J. Fest, op. cit., 79: „Në vienu jam adresuojamø kreipimøsi nepasakoma, kaip jam ámanoma gyventi be anapus bei nesibaiminant Paskutinio teismo ir kartu nuolatos elgtis prieðingai savo interesams bei geismams“. Taip pat plg. L. Kolakowski, Falls es keinen Gott gibt, München 1982.
(15) Plg. J. Pieper, op. cit. (þr. 10 past.).

Straipsnis pirmàkart paskelbtas: Internationale Katholische Zeitschrift Communio 24 (1995).

„Baþnyèios þinios“
katalikai.lt